Žemių duobė – kaip iškasti, parinkti akmenis ir kelias valandas gaminti maistą žemėje

Kastuvas perskrodžia velėną, o velėnos gabalai tvarkingai sudedami į šalį žole į viršų. Po ja – smėlis. Po pusvalandžio dugne guli kumščio dydžio akmenų žiedas, o ant jo – sausų malkų krūvelė. Laužas dega visą priešpietį. Per pietus žarijos nugramdomos į šalį, tarp įkaitusių akmenų nuleidžiamas puodas, užpilama žemių, ir visi eina sau. Po trijų valandų kažkas atkasa dangtį, ir pasklinda garai nuo šakniavaisių ir mėsos, kuri subyrėjo pati.

Žemių duobė – lėčiausias būdas gaminti maistą ant ugnies, o kai jau įsibėgėja, ir pats tingiausias. Niekam nereikia stovėti ir nieko vartyti. Tačiau jai reikia daugiau pasiruošimo nei bet kuriam kitam maistui ant ugnies, ir du dalykai turi būti aiškūs dar prieš jums paimant kastuvą.

Įsiminimo modelis: du klausimai prieš imant kastuvą, penki sluoksniai duobėje

Du klausimai prieš imant kastuvą

1. Ar galiu čia kasti? Žemė, žemės savininkas, draudimas kurti ugnį ir senovės liekanos.
2. Ar akmenys atlaikys? Sausi akmenys iš sausumos, be įtrūkimų ir sluoksnių.

Penki sluoksniai duobėje, iš apačios į viršų:

1. Įkaitę akmenys su trupučiu likusių žarijų.
2. Drėgnas apsauginis sluoksnis, pavyzdžiui, šlapias audinys, kopūstų lapai ar plonas drėgno smėlio sluoksnis.
3. Maistas, suvyniotas arba puode su dangčiu.
4. Drėgnas apsauginis sluoksnis dar kartą.
5. Žemės, tokiu storu sluoksniu, kad nesimatytų besiveržiančių garų.

Jei į abu klausimus atsakymas „taip“, o sluoksniai sudėti teisinga tvarka, likusį darbą atliks duobė. Daugiau būdų gaminti maistą žarijose ir po jomis surinkta puslapyje gaminimas duobėje.

1 klausimas: ar galiu čia kasti?

Žemė ir jos savininkas

Allemansrätten (visuotinė teisė lankytis gamtoje) nesuteikia jums savaime suprantamos teisės kurti laužą, o žemės kasimas į ją visai neįeina. Naturvårdsverket (Švedijos aplinkos apsaugos agentūra) taip pat rašo, kad ugnis neturi pakenkti žemei. Žemių duobė – tai pusės metro gylio duobė, kurioje kelias valandas dega ugnis, ir tai visai kas kita nei nedidelis laužas žvyruotoje aikštelėje. Todėl jums reikia žemės savininko leidimo:

• Savo žemėje sprendžiate patys, jei tik negalioja draudimas kurti ugnį ir savivaldybė neturi savų taisyklių dėl laužų sklype. Vis dėlto senovės paminklų apsauga galioja ir čia, žr. toliau.
• Kito žmogaus žemėje pirmiausia paklauskite žemės savininko. Pasakykite, kad tai žemių duobė ir kad po to velėną padėsite atgal.
• Gamtos draustiniuose, nacionaliniuose parkuose ir archeologinių paminklų teritorijose galioja specialios taisyklės, kurios nurodytos informacinėse lentose vietoje arba leno administracijoje (länsstyrelsen). Skaičiuokite, kad ten nepavyks.
• Galiojant draudimui kurti ugnį žemių duobės nebus, nes ugnis dega kelias valandas. Kaip veikia draudimai, rasi čia: laužo kūrimas gamtoje: taisyklės ir atsakomybė.

Tinkamas gruntas

Ir MCF (Švedijos civilinės gynybos agentūra), ir Naturvårdsverket įspėja nekurti ugnies durpyne, samanose ir humusingame ar žemingame miško paklotėje. Ten žarijos gali prasiskverbti giliai į žemę, ilgai rusenti ir įsiliepsnoti daug vėliau. Žemių duobei, kurios ugnis dega žemėje, tai ypač svarbu.

• Smėlis ir žvyras – geriausia. Mažu kastuvėliu iškaskite bandomąją duobutę. Jei po velėna prieinate šviesų smėlį ar žvyrą, vieta tinkama.
• Juoda, plaušinga žemė, besitęsianti gilyn, reiškia humusą arba durpes. Pasirinkite kitą vietą.
• Šaknys duobėje reiškia, kad medis per arti. Šaknys gali toliau rusenti po žeme.
• Ne arti kelmų ir skruzdėlynų, nes ir vienus, ir kitus sunku užgesinti, jei užsidega.

Senos duobės ir akmenys

Archeologai būtent tai ir vadina žemių duobe: duobė, į kurią būdavo dedami įkaitę akmenys, ant jų – maistas, o viskas uždengiama žemėmis ir velėna. Tokių priešistorinių duobių ir židinių išlikę visoje šalyje, ir jos gali būti archeologiniai paminklai.

Pagal Švedijos kultūros paveldo įstatymą (kulturmiljölagen) leno administracijos leidimas reikalingas norint pajudinti, iškasti, uždengti ar pažeisti archeologinį paminklą, o aplink jį esanti teritorija taip pat saugoma. Tai galioja ir liekanoms, apie kurias dar niekas nežino, ir jūsų pačių žemėje. Praktiškai:

• Niekada nekaskite senoje duobėje ar įduboje su suodina žeme, medžio anglimis ir akmenimis, kurie yra pilki ar rausvi, sutrūkinėję ir byrantys. Tai vadinama perdegusiais akmenimis ir rodo labai seną ugnį.
• Neimkite akmenų iš akmenų vainikų, pilkapių ar akmenų tvorų. Jie gali būti senovės liekanos ir priklauso žemės savininkui.
• Patikrinkite Fornsök, Riksantikvarieämbetet (Švedijos nacionalinės paveldo tarybos) žinomų liekanų žemėlapį, jei ketinate kasti naujoje vietovėje. Jei randate ką nors, kas atrodo sena, palikite vietoje ir susisiekite su leno administracija.

Daugiau apie tai, kodėl žemių duobės, kolbullar ir ant laužo virta kava priklauso švediškam miškui, rasi čia: švediškas lauko maistas ir istorija.

2 klausimas: ar akmenys atlaikys?

Greitai įkaitę akmenys gali sprogti su trenksmu ir mėtyti aštrias skeveldras į šalis. Dažniausia priežastis – vanduo. Drėgmė akmens viduje virsta garais, kurie negali išeiti, ir akmuo sprogsta iš vidaus. Kaip elgsis konkretus akmuo, priklauso ir nuo įtrūkimų, porų bei to, kaip greitai jis kaista, todėl visiškai saugaus akmens nėra. Kol jie kaista, laikykitės atstumo.

Akmenys, kurių reikėtų vengti

• Akmenys iš vandens, t. y. nuo ežero kranto, iš upelio, paplūdimio ar šlapio griovio. Net kietame akmenyje mažuose įtrūkimuose gali būti vandens.
• Smiltainis ir klintis, nes jie akyti ir sugeria drėgmę.
• Skalūnas ir kiti akmenys, kurie akivaizdžiai sudaryti iš plonų sluoksnių.
• Titnagas, nes jis lengvai ir aštriai skyla.
• Akmenys su matomais įtrūkimais arba jau buvę ugnyje ir byrantys.
• Uolų atodangos ir įsišakniję rieduliai. Niekada ant jų nekurkite ugnies ir niekada neatskelkite akmens nuo uolos.

Akmenys, kurie paprastai atlaiko

Sausi, sveiki ir tankūs akmenys, gulėję sausumoje, geriausia žvyringame šlaite ar prie lauko krašto, kur žemės savininkas sutiko. Granitas ir gneisas – Švedijoje paplitusios uolienos, ir jos paprastai tinka geriau nei akyti akmenys, bet ir jos gali skilti, jei mažuose įtrūkimuose yra vandens. Dydis – maždaug nuo vieno iki dviejų kumščių. Mažesni akmenys nelaiko šilumos, didesnius per ilgai kaitinti.

Naturvårdsverket rašo, kad akmenims rinkti reikia žemės savininko leidimo, bet pavieniai laisvi akmenys gali būti priimtini. Žemių duobei reikia 15–25 akmenų, tad paklauskite. Jei namie sode turite ilgai sausai gulėjusių akmenų, pasiimkite juos.

Du paprasti bandymai

• Garso bandymas. Lengvai pabarškinkite du akmenis vieną į kitą. Skardus, kietas skambesys rodo sveiką akmenį. Duslus, barškantis ar byrantis garsas rodo įtrūkimus arba akytą akmenį.
• Pirmas kartas. Pirmiausia padėkite akmenis prie nedidelio laužo krašto, kad jie kaistų lėtai ir spėtų išdžiūti. Kol tai vyksta, pasitraukite. Jei kuris nors sprogsta, išimkite jį, kai atvės.

Trys būdai maistui suvynioti

Maistas niekada neturi gulėti tiesiai ant žemių ar pelenų. Yra trys įprasti būdai jį apsaugoti.

Būdas	Tinka	Privalumai	Trūkumai
Puodas su sandariu dangčiu	Troškiniai, pupelės, kalops, visa višta, šakniavaisiai	Žemės nepatenka vidun, tinka rūgščiam maistui, galima atidaryti ir patikrinti	Reikia ketaus puodo be plastikinių detalių
Dvigubas folijos sluoksnis ir šlapias audinys	Visa višta, mėsos gabalai, bulvės, žuvis	Lankstu ir lengva nešti	Folija gali įplyšti į akmenis, o rūgštus maistas neturi liestis tiesiai su folija
Kopūstų lapai ir šlapias audinys	Žuvis, šakniavaisiai, dešrelės	Seniausias būdas, be metalo	Sunkiau padaryti sandarų, reikia daugiau patirties

Pirmą kartą geriausia rinktis puodą. Jis gali gulėti duobėje valandų valandas, o jūs galite pakelti dangtį ir pamatuoti temperatūrą nesuardydami paketo. Kaip ketaus puodas veikia žarijose ir kodėl plastikinėms rankenėlėms ten ne vieta, rasi čia: ketaus puodas ant laužo.

Folija turi būti stora arba dviem sluoksniais, o siūlė užlenkta keliais lenkimais. Lankstymas žingsnis po žingsnio aprašytas vadove: folijos paketėliai žarijose. Tada apvyniokite paketą šlapiu medvilniniu ar džiuto audiniu. Audinys išlaiko drėgmę ir saugo foliją nuo akmenų. Niekada nenaudokite sintetinio audinio ar plastiko – jie lydosi.

Lapai. Kopūstų lapai, geriausia keliais sluoksniais, gerai apsaugo žuvį ir daržoves. Neskinkite žalių šakelių ir lapų nuo gyvų medžių ir krūmų – to allemansrätten neleidžia. Ko reikia, pasiimkite iš namų.

Duobės įrengimas žingsnis po žingsnio

Duobės dydis

Šeimai pakanka maždaug 50 × 50 centimetrų ir 40–50 centimetrų gylio duobės. Jei dėsite puodą, darykite duobę tokią didelę, kad aplink puodą liktų delno pločio tarpas, ir tokią gilią, kad dangtis atsidurtų šiek tiek žemiau žemės paviršiaus.

Kaip tai padaryti

1. Pažymėkite ir nuimkite velėną. Kastuvu išpjaukite velėną keliais dideliais gabalais ir sudėkite juos į šalį žole į viršų, geriausia pavėsyje. Jei karšta, palaistykite juos.
2. Iškaskite duobę, o žemes supilkite į krūvą šalia, pakankamai arti, kad būtų galima užkasti atgal.
3. Išklokite dugną akmenimis vienu sluoksniu ir kelis padėkite palei šonus.
4. Duobėje sukurkite laužą: apačioje – prakurai, ant viršaus – sausos malkos. Kaip įkurti ugnį iš pirmo karto, rasite čia: laužo įkūrimas žingsnis po žingsnio. Ant malkų galite padėti dar akmenų, tada jie kais iš visų pusių.
5. Kūrenkite maždaug dvi valandas. Visą laiką dėkite malkų. Akmenys paruošti, kai vandens lašai nušnypščia per sekundę, o akmenys atrodo pilkai balti nuo pelenų.
6. Pašalinkite žarijas. Kastuvu išsemkite didžiąją dalį žarijų ir pelenų ir supilkite į krūvą šalia arba į metalinį kibirą. Šiek tiek žarijų tarp akmenų nepakenks.
7. Užklokite drėgną apsauginį sluoksnį. Šlapias audinys, kopūstų lapai ar keli centimetrai drėgno smėlio ant akmenų.
8. Sudėkite maistą greitai: tai, kas gaminasi ilgiausiai, – į apačią.
9. Užklokite kitą drėgną apsauginį sluoksnį ant maisto. Aplink galite dar padėti kelis įkaitusius akmenis arba žarijų ant puodo dangčio.
10. Užkaskite žemėmis, kol nebesimatys garų. Jei kur nors matote besiveržiančius garus, ten užberkite daugiau žemių.
11. Pažymėkite duobę aplink įsmeigtais pagaliais, kad niekas į ją neįliptų.

Laiko plano pavyzdys

Laikas	Kas nutinka
10.00	Kasama duobė ir sudedami akmenys
10.30	Įkuriamas laužas, visą laiką dedama malkų
12.30	Akmenys įkaitę. Žarijos pašalinamos, sudedamas maistas
12.45	Duobė užkasta. Dvi–tris valandas laisvo laiko
14.15	Bulvės ir šakniavaisiai gali būti paruošti
15.15–15.45	Visa višta ar troškinys atkasami ir pamatuojama temperatūra

Laikai ir kaip žinoti, kad iškepė

Laikai taikomi duobei, kurioje akmenys kaitinti maždaug dvi valandas, o maistas suvyniotas arba puode. Nedidelė duobė, vėsus oras ar ne iki galo įkaitę akmenys viską sulėtina. Laikykite šiuos laikus orientaciniais.

Produktas	Apytikslis laikas	Kaip atpažinti, kad iškepė
Bulvės, vidutinio dydžio, sveikos	1–1,5 valandos	Pagaliukas kepimui lengvai sulenda iki galo
Morkos, pastarnokai, burokėliai dideliais gabalais	1–1,5 valandos	Minkštos iki pat vidurio
Kukurūzų burbuolės	45–60 minučių	Grūdai blizga ir paspaudus sproginėja
Visa žuvis ar didelis žuvies gabalas	45–75 minutės	Mėsa atsiskiria nuo kaulų ir skyla sluoksneliais
Vištų šlaunelės ir blauzdelės	1,5–2 valandos	Ne mažiau kaip 70 laipsnių prie kaulo
Visa višta, 1,2–1,5 kilogramo	2,5–3 valandos	Ne mažiau kaip 70 laipsnių tarp šlaunelės ir krūtinėlės
Troškinys iš mėsos gabalų	3–4 valandos	Mėsa subyra nuo šakutės
Visas kiaulienos ar jautienos sprandinės gabalas, apie 1,5 kilogramo	4–5 valandos	Minkšta, galima išdraskyti
Pupelės su dešrelėmis puode	2–3 valandos	Burbuliuoja pakėlus dangtį

Visai vištai duobėje skirtas atskiras receptas: visa višta žemių duobėje su šakniavaisiais. Sveikos bulvės įprastose žarijose aprašytos čia: žarijose kepta bulvė. Nuo jų geriausia pradėti, nes jos parodo, kiek įkaito duobė. Troškiniai, kuriems naudingas ilgas karštis, yra, pavyzdžiui, kalops ir pupelės su dešrelėmis: pirmiausia juos užvirinkite ant laužo, o paskui užkaskite.

Matuokite, nespėliokite

Atkaskite, iškelkite ir atidarykite ant akmens ar lentos, o ne duobėje, kur prabyra žemių. Vištieną ir faršą reikia matuoti termometru storiausioje vietoje. Livsmedelsverket rašo, kad vištiena visada turi būti iškepusi kiaurai, kad faršas iškepęs tik pasiekus 70 laipsnių ir kad pagal spalvą to nustatyti negalima. Ir vištienai siekite bent 70 laipsnių bei skaidrių mėsos sulčių be rausvo atspalvio.

Jei duobė per anksti atvėso

Jei atkasę randate maistą nepasigaminusį, o akmenys tik drungni, neužkaskite jo iš naujo. Maistas, valandų valandas gulintis drungnas, yra būtent tai, ko reikia vengti. Baikite jį gaminti iš karto puode ant laužo ir pamatuokite dar kartą.

Gedimų paieška: kai kas nors nepavyksta

Kas nutinka	Kodėl	Kaip išgelbėti
Po kelių valandų maistas žalias	Akmenys nepakankamai įkaito arba duobė buvo per maža	Baikite gaminti ant laužo. Kitą kartą kūrenkite ilgiau ir naudokite daugiau akmenų
Dugnas prisvilęs	Per plonas drėgnas apsauginis sluoksnis ant akmenų arba liko per daug žarijų	Nugramdykite, kas prisvilo. Kitą kartą daugiau šlapio audinio ar smėlio
Maiste žemių	Folija įplyšo į aštrų akmenį arba paketas buvo atidarytas duobėje	Nuplaukite, ką galima. Kitą kartą puodas arba dviguba folija ir audinys
Iš žemės rūksta	Žemių sluoksnis per plonas, garai prasiskverbia	Ten, kur rūksta, užberkite daugiau žemių
Akmuo sprogo	Akmenyje buvo drėgmės arba uoliena netinkama	Leiskite jam atvėsti ir išmeskite skeveldras. Paprašykite naujų akmenų iš sausumos
Mėsa sausa	Per ilgas laikas arba nebuvo drėgno sluoksnio	Patiekite su padažu ar sultiniu. Kitą kartą trumpesnis laikas ir šlapesnis audinys

Namie ar prie laužo

• Namie: supjaustykite šakniavaisius, pasidarykite prieskoninio sviesto ir suvyniokite mėsą. Mėsa, vištiena ir žuvis laikomos šaltkrepšyje su šaldymo elementais iki pat tol, kol dedamos į duobę. Livsmedelsverket (Švedijos maisto agentūra) rašo, kad šaldytini produktai neturėtų stovėti nešaldomi ilgiau nei dvi valandas.
• Puodas: paruoškite jį virimui namie arba užvirinkite ant laužo prieš užkasdami. Tada jis pradeda būdamas karštas, o duobei tereikia išlaikyti šilumą.
• Prie laužo: pirmiausia iškaskite duobę ir įkurkite ugnį. Laužas užtrunka dvi valandas, ir per tą laiką spėsite nuveikti ką nors kita.
• Rankos: nusiplaukite paėmę žalią mėsą ir vištieną. Kaip tai padaryti lauke be tekančio vandens, rasite čia: higiena ir indų plovimas lauke.
• Likučiai: į šaldytuvą, kai tik atvės.

Duobė be duobės

Įrengtoje laužavietėje ar žvyruotoje kūrenimo vietoje kasti negalima. Tada darykite taip: leiskite laužui sudegti iki storo žarijų patalo, žarijose padarykite įdubą, pastatykite ketaus puodą su dangčiu ir apkaskite jį žarijomis bei karštais pelenais iš visų pusių ir ant dangčio. Tai suteikia tokį pat lėtą karštį, o naujų žarijų galite papildyti iš šalia degančio laužo.

Po to: užgesinkite ir nepalikite pėdsakų

1. Užgesinkite akmenis. Užpilkite vandens ant akmenų ir žarijų krūvos, išmaišykite kastuvu ir užpilkite dar kartą.
2. Patikrinkite ranka. Palaikykite ranką virš pelenų ir pakaskite po jais tiek duobės dugne, tiek prie kraštų, nes žarijos gali nueiti į žemę. Visur turi būti šalta ir neturi matytis jokių dūmų. Daugiau apie tai, kaip kruopščiai užgesinti, rasi čia: laužo sauga gamtoje.
3. Užkaskite. Užberkite žemes atgal ir sutrypkite.
4. Padėkite velėną atgal žole į viršų ir palaistykite.
5. Akmenys gali būti padėti ten, kur gulėjo, arba pasilikti kitam kartui, jei tai jūsų žemė. Folija ir audinys parsinešami namo.

Jei viską padarysi kruopščiai, vos bus matyti, kad čia buvo duobė.

Sauga: akmenys, kastuvas ir garai

• Įkaitę akmenys atrodo šalti. Ugnyje gulėjęs akmuo lieka karštas valandų valandas, dar ilgai po to, kai nustojo žioruoti. Niekada nelieskite akmenų rankomis, net jei atrodo, kad praėjo daug laiko.
• Atstumas, kol akmenys kaista. Nestovėkite palinkę virš laužo, kol akmenys kaista, – kuris nors gali sprogti.
• Pažymėkite duobę. Užkasta žemių duobė beveik nematoma, o į ją įlipęs gali nusideginti net per batą.
• Atidarykite atsargiai. Puodą ar paketą kelkite su pirštinėmis ir žnyplėmis, o dangtį ar foliją atidarykite nuo savęs, toliau nuo veido. Garai nudegina.
• Laužą kurkite tik ten, kur leidžiama, ir patikrinkite, ar negalioja draudimas kurti ugnį. Kas galioja, rasi čia: laužo kūrimas gamtoje: taisyklės ir atsakomybė.

Jei kas nors nusidegina, 1177 (Švedijos sveikatos patarimų tarnyba) pataria vėsinti vėsiu vandeniu maždaug ketvirtį valandos, ne ilgiau, ir niekada ne ledu ar sniegu. Nedelsdamas kreipkis į medikus, jei nudegė veidas, rankos, pėdos ar didelis sąnarys, jei pūslių plotas didesnis už paties nukentėjusiojo delną arba jei vaikui vieneri metai ar mažiau.

Vaikų dalis

Žemių duobė – pusės dienos projektas, kuris vaikams dažnai atrodo įdomus, nes maistas dingsta žemėje ir vėl iš jos išnyra. Amžius – tik orientyras. Vadovaukitės savo vaiko įgūdžiais.

• Mažiausieji gali su suaugusiuoju ieškoti akmenų, atlikti garso bandymą ir nešti šaltus akmenis prie duobės. Jie taip pat gali nušveisti šakniavaisius ir sudėti juos ant audinio.
• Šiek tiek didesni vaikai, dažnai nuo šešerių ar septynerių metų, gali kasti savo kastuvėliu, nuimti velėną ir sudėti akmenis į dugną prieš įkuriant laužą. Jie taip pat gali sekti laiką ir pasakyti, kai ateina metas.
• Vyresni vaikai, turintys patirties su ugnimi, gali tas dvi valandas prižiūrėti laužą ir dėti malkų, kai šalia yra suaugusysis.

Kai akmenys įkaitę, kai žarijos semiamos į šalį ir kai duobė atidaroma, vaikai stovi per porą metrų. Ten dirba suaugusieji. Daugiau vaidmenų prie laužo rasi čia: maisto gaminimas su vaikais ant laužo, o ką verta pasiimti – čia: įranga maistui ant ugnies gaminti.

Žemių duobė trumpai

Du klausimai prieš imant kastuvą: ar galiu čia kasti ir ar akmenys atlaikys? Tada penki sluoksniai: įkaitę akmenys, drėgnas apsauginis sluoksnis, maistas, drėgnas apsauginis sluoksnis ir žemės. Kūrenkite dvi valandas, leiskite maistui pagulėti nuo dviejų iki penkių valandų, pamatuokite vištienos temperatūrą ir padėkite velėną atgal. Daugiau nieko nereikia, kad gautum vakarienę iš žemės.