Kalbėtis su vaikais apie krizę ir nerimą – apšviesti kitą žingsnį, o ne visą mišką

Gegužės penktadienio vakaras, pusė aštuonių. Šešiametė išsivalė dantis ir guli apatinėje dviaukštės lovos dalyje, užsitraukusi antklodę iki smakro. Ką tik išjungėte lubų šviestuvą, kai ji paklausia: „Kas yra slėptuvė? Elias sakė, kad jei bus karas, reikės ten gyventi.“ Iš viršutinio aukšto nieko negirdėti, bet devynmetis nustojo vartyti knygą.

Yra du įprasti refleksai. Vienas – pasakyti „tau nereikia apie tai galvoti“ ir palinkėti labanakt. Kitas – atsisėsti ant lovos krašto ir paaiškinti viską, ką patys perskaitėte per pastarąją savaitę. Nė vienas iš jų labai nepadeda.

Šis gidas remiasi vienu vaizdu: galvos žibintuvėlis. Vakariniame pasivaikščiojime galvos žibintuvėlis apšviečia kelis metrus prieš kojas. To užtenka, kad saugiai žengtumėte kitą žingsnį. Jis neapšviečia viso miško, bet ir neužgęsta. Pokalbis su vaiku turi tris režimus:

1. Pažiūrėkite, kur yra vaikas. Išsiaiškinkite, ką vaikas girdėjo ir ką jis mano.
2. Šviesti tiek, kiek reikia. Atsakykite teisingai, trumpai ir artimai – tiek, kiek siekia vaiko klausimas.
3. Duokite vaikui jo paties lempą. Konkreti užduotis šeimos pasirengime.

Ir dvi klaidos, kurių reikia vengti: tolimosios šviesos – visos detalės iš karto, ir tamsa, kai niekas nieko nesako.

Pagrindus apie vaikus ir pasirengimą rasite čia: pasirengimas su vaikais ir šeima. Jei klausimas būtent apie slėptuvę, paruoštų sakinių rasite čia: slėptuvė su vaikais. Šis puslapis gilinasi į patį pokalbį.

Vaikas jau kažką girdėjo

Darykite prielaidą, kad vaikas žino daugiau, nei manote. Bris primena, kad vaikai girdi suaugusiųjų pokalbius, pavyzdžiui, prie vakarienės stalo, ir daro savo išvadas. UNICEF Sverige pabrėžia, kad vaikai dažnai sužino dalykus iš vyresnių brolių ir seserų, draugų ar socialinių tinklų, dar tėvams nespėjus sureaguoti.

Rädda Barnen (Švedijos organizacija „Gelbėkit vaikus“) psichologė pataria aiškiai: nelaukite, kol vaikas paklaus. Patys pradėkite kalbą. Nerimas, kurį vaikas nešiojasi vienas, gali augti.

Vietoj „ar tau baisu?“ pradėkite nuo konkrečių klausimų:

• „Ar apie tai kalbėjote mokykloje?“
• „O ką dar sakė Elias?“
• „Kaip manai, kas yra slėptuvė?“

Atsakymai parodo, kur yra vaikas, ir dažnai nustebina. Vaikas gali nerimauti dėl visai kitų dalykų nei jūs, pavyzdžiui, dėl šuns ar dėl gyvūnų šalyje, kurioje vyksta karas. Kai kurie vaikai visai nenori kalbėti, bet daugiau papasakoja piešdami ar žaisdami. Jei vaikas nieko nesako, tema šiuo metu gali atrodyti per baisi. Palikite ją ir sugrįžkite prie jos kitą dieną.

Patarimas: Klausimas dažnai iškyla einant miegoti, kai tamsu ir tylu. Tada atsakykite trumpai ir pasakykite, kad daugiau pasikalbėsite rytoj. Automobilis, indų plovimas ar pasivaikščiojimas – geresnės vietos ilgesniam pokalbiui nei lovos kraštas pusę aštuonių.

Šviesti tiek, kiek reikia

Kai žinote, kas vaikui rūpi, atsakykite būtent į tą klausimą. Ne į visus klausimus, kokie tik yra.

Pasakokite tik tai, ką tikrai žinote esant tiesa. Taip pataria MCF (Švedijos civilinės gynybos agentūra) brošiūroje „Om krisen eller kriget kommer“ (Švedijos brošiūra, kurią gavo visi namų ūkiai), ir Bris sako tą patį: būkite atviri, bet nepasakokite daugiau gąsdinančių detalių, nei vaikas klausia. „Slėptuvė – tai ypač tvirtas kambarys, dažnai rūsyje. Ji yra dėl visa ko, kaip gesintuvas prieškambaryje. Dabar niekas ja nesinaudoja.“

Sakykite „nežinau“, kai nežinote. Nebūtina turėti atsakymų į viską. Pasakykite, kad stebėtis yra normalu ir kad galite išsiaiškinti kartu, pavyzdžiui, Lilla Krisinfo – vaikams ir jaunimui skirtuose Krisinformation (Švedijos krizių informacijos portalo) puslapiuose.

Žadėkite tai, ką galite ištesėti. Kyla pagunda pasakyti „čia niekada nebus karo“. Bet pažadas, dėl kurio patys negalite būti tikri, nėra tvirtas pagrindas po kojomis. Verčiau pažadėkite tai, kas tiesa: „Dabar Švedijoje karo nėra. Daug suaugusiųjų kasdien dirba, kad būtų saugu. O aš visada tavimi rūpinsiuosi, kiek tik galėsiu.“

Parodykite, ką daro suaugusieji ir visuomenė. Krisinformation tai vadina vilties suteikimu. Rädda Barnen siūlo papasakoti, kad institucijos, ligoninės, kariuomenė ir policija yra pasirengusios ir kad vaikas turi gyventi visiškai kaip įprastai. UNICEF Sverige pataria suaugusiesiems aiškiai pasakyti, kad spręsti konfliktus yra suaugusiųjų, o ne vaikų atsakomybė.

Užbaikite kuo nors lengvu. Ir Rädda Barnen, ir UNICEF Sverige pataria tą patį: prieš baigdami pokalbį, pakeiskite temą į ką nors smagaus ar kasdieniško. Ką valgysime rytoj pusryčiams? Gal sekmadienį eisime į paplūdimį?

Skirtingi atsakymai skirtingame amžiuje

Lentelėje parodyta, kaip pokalbis gali skambėti skirtingame amžiuje. Ji remiasi Barnafrid (Švedijos nacionalinio žinių centro apie smurtą prieš vaikus) aprašymu, kaip vaikai reaguoja į krizę ir nerimą.

Ikimokyklinukas sunkiai supranta, ką reiškia karas, bet „skaito“ suaugusiųjų balsą, kūno kalbą ir įtampą. Svarbiausia, kad kasdienybė būtų kaip įprastai: ta pati vakaro rutina, ta pati pasaka, tas pats minkštas žaislas. Suaugusiųjų žinios kambaryje neturi būti įjungtos.

Jaunesniųjų klasių vaikas girdi tuos žodžius mokykloje ir per pertraukas ir pradeda suprasti, kad tėvai negali apsaugoti nuo visko. Nerimas gali būti susijęs su tuo, kad kas nors bus sužeistas ar mirs. Žemėlapis, kuriame vaikas pats mato, kur vyksta karas, gali pasakyti daugiau nei dešimt sakinių. Tokio amžiaus vaikai taip pat gali manyti, kad kažkas yra jų kaltė, tad aiškiai pasakykite, kad taip nėra.

Vidurinių klasių vaikas supranta daugiau ir dažnai nori praktinių atsakymų. Kas bus su mumis? Ar tai gali ateiti ir čia? Čia padeda sąžiningai pasakyti, kad niekas nežino visko apie ateitį, o paskui parodyti, kuo šeima iš tikrųjų jau pasirūpino. Daug tokio amžiaus vaikų nori padėti. Leiskite jiems.

Duokite vaikui jo paties lempą

Barnafrid pataria suaugusiesiems įtraukti vaikus į šeimos užduotis, kad jie jaustųsi reikalingi, o MCF siūlo pasirengimą namuose kurti kartu. Geriausiai veikia, kai pasirengimas susijęs su tuo, ką vaikas atpažįsta: elektros dingimu, audra, vakaru, kai atjungtas vanduo. Ne su karu.

• Susipakuoti savo lempą. Leiskite kiekvienam vaikui išsirinkti žibintuvėlį ar galvos žibintuvėlį, kuris gulės nustatytoje vietoje, ir pirmąjį mėnesio sekmadienį kartu patikrinkite baterijas. Kaip pasirūpinti šviesa namuose, rasite čia: šviesa, kai dingsta elektra.
• Išbandyti vakarą be elektros. Kurį nors įprastą vakarą išjunkite visas lempas, bet šaldytuvą, šaldiklį ir šildymą palikite įjungtus. Vakarienę pagaminkite ant spiritinės viryklės lauke arba gerai vėdindami ir su suaugusiuoju prie viryklės, žaiskite kortomis prie lempos šviesos ir miegokite viename kambaryje. Kaip pasirūpinti šiluma, rasite čia: šiltas kambarys, o apie virtuvę – čia: maisto gaminimas be elektros.
• Išsirinkti vakarienę iš atsargų. Leiskite vaikui išsirinkti vieną patiekalą iš krizės meniu savaitei ir pagaminti jį kartu su jumis.
• Išmokti telefono numerį. Vieno iš tėvų numeris kaip eilėraštukas ir žinojimas, kur guli popierinis telefonų sąrašas. Daugiau apie tai: krizės bičiulis ir kaimynai.

Pavadinkite tai nuotykių vakaru ir palyginkite su naktimi palapinėje ar kalnų nameliu be elektros. Tas pats galvos žibintuvėlis, tas pats puodelis, ta pati kortų kaladė. Didžiąją dalį daiktų jau turite: stovyklavimo dėžė.

Jei vaikas klausia, kas bus, jei kas nors nutiks jam esant mokykloje, atsakymus rasite čia: kai krizė užklumpa per mokyklos dieną.

Patarimas: Aiškiai nubrėžkite pratybų ribas. „Šįvakar treniruojamės, kaip būna dingus elektrai, kaip tada, kai praėjusią žiemą siautė audra.“ Vaikui, kuris žino, kodėl treniruojatės, nereikia spėlioti.

Naujienos ir ekranai

Rädda Barnen duoda du paprastus patarimus: neleiskite žinioms groti fone ir venkite suaugusiųjų diskusijų apie karą, kai girdi vaikai. Barnafrid priduria, kad reikėtų riboti nemalonius įspūdžius iš žinių ir socialinių tinklų, būti su jais atsargiems prieš miegą ir verčiau kartu žiūrėti vaikų žinias.

1. Ikimokyklinukai suaugusiųjų žinių visai neturėtų matyti. Automobilyje išjunkite radiją, kai prasideda žinios.
2. Jaunesniųjų klasių vaikai gali žiūrėti vaikams skirtas žinias, kai šalia yra suaugęs. Paskui paklauskite, ką vaikas galvoja.
3. Vidurinių klasių vaikai žinias mato telefone, vaizdo įrašuose ir per draugus. Pasikalbėkite apie kritišką požiūrį į šaltinius: melaginga informacija lengvai plinta socialiniuose tinkluose, o paklausti suaugusiojo, ar kas nors tiesa, galima visada. Parodykite, kur yra tikra informacija – Krisinformation ir Sveriges Radio P4.

Folkhälsomyndigheten (Švedijos visuomenės sveikatos agentūra) rekomenduoja su nuosavu išmaniuoju telefonu palaukti iki metų, kuriais vaikui sukaks 13, nenaudoti ekranų, kai metas miegoti, o telefoną ir planšetę naktį palikti už miegamojo ribų.

Patarimas: Ekranai išjungiami einant miegoti – tai galioja ir suaugusiesiems. Vaikas, girdintis, kaip gretimoje lovoje tėvai garsiai skaito naujienas, pasiima daugiau, nei manote.

Kai nerimas neatslūgsta

Dauguma vaikų su nerimu susitvarko padedami šeimos ir draugų, be profesionalios pagalbos. Tačiau nerimas ne visada atrodo kaip nerimas. Pasak Barnafrid ir 1177, jis gali pasireikšti:

• košmarais, sunkumu užmigti ar noru vėl miegoti pas jus
• pilvo ar galvos skausmu be kitos priežasties
• didesniu prisirišimu, užsispyrimu, irzlumu ar pykčio protrūkiais
• tuo, kad vaikas atsitraukia nuo draugų, nenori eiti į mokyklą ar meta tai, kas jam patiko
• tuo, kad vaikas negali paleisti minčių ir vis grįžta prie to paties nerimo

Kelios blogos naktys po nemalonios naujienos – įprastas dalykas. Vaikams, kurie patys patyrė karą ar pabėgimą, ir vaikams, kurie lengvai sunerimsta, pagalbos gali prireikti anksčiau. Kreipkitės pagalbos, jei nerimas po kelių savaičių neatslūgsta, stiprėja ar užvaldo kasdienybę:

1. BVC – vaikams iki šešerių metų.
2. Elevhälsan mokykloje, t. y. mokyklos slaugytoja ar socialinė darbuotoja (kurator). Pasakykite ir mokytojui, kad mokykla žinotų.
3. Sveikatos centras arba 1177 visą parą – patarimui, kur kreiptis. Daugelyje regionų taip pat yra pirminė pagalba vaikams ir jaunimui.
4. Vaikų ir paauglių psichiatrija (BUP) – iš karto, jei vaikas kalba apie norą susižaloti ar nenorą gyventi. Ramiai paklausus apie tokias mintis, rizika nepadidėja. Jei vaikas ketina susižaloti, skambinkite 112 arba važiuokite į skubiosios pagalbos skyrių.

Vaikas pats gali paskambinti ar parašyti SMS į Bris numeriu 116 111 arba susirašinėti ir rašyti el. laiškus per Bris svetainę – visą parą, nemokamai ir anonimiškai. Suaugę galite skambinti į Bris suaugusiųjų liniją 077-150 50 50 darbo dienomis 9–13 val. Skambutis kainuoja kaip įprastas pokalbis, ir galite likti anonimiški.

Jūsų pačių nerimas

Vaikai labiau pastebi, kaip jaučiatės, nei ką sakote. Bris, Rädda Barnen ir Krisinformation pataria tą patį: neperkelkite savo nerimo vaikui ir patys ieškokite paramos pas kitus suaugusiuosius.

Tai nereiškia, kad turite apsimesti nieko nejaučiantys. Barnafrid siūlo savo jausmais dalytis paprastais žodžiais, kad vaikas išmoktų, jog apie tai galima kalbėti. „Man irgi buvo truputį liūdna, kai apie tai skaičiau. Tada pasikalbėjau su močiute, ir paskui pasidarė geriau.“

MCF patarimai sunerimusiems suaugusiesiems paprasti: pasikalbėkite su kuo nors, padėkite kitiems, miegokite, valgykite ir judėkite, o naujienų ribokite tiek, kiek jums tinka. Jei jaučiatės labai blogai, kreipkitės į gydytojus. Daugiau apie tai, kaip stresas veikia sprendimus, rasite čia: psichologinis pasirengimas.

Patarimas: Nusistatykite sau naujienų laiką, pavyzdžiui, vieną kartą, kai vaikai jau užmigę. Likusį vakarą telefonas tėra telefonas.

Tas pats vakaras, antrą kartą

Vėl prie dviaukštės lovos. „Slėptuvė – tai ypač tvirtas kambarys, dažnai rūsyje, kaip gesintuvas prieškambaryje. Ji yra dėl visa ko. Švedijoje karo nėra, o suaugusieji visoje šalyje rūpinasi, kad būtų saugu. Nori, rytoj pažiūrėsime, kur yra mūsiškė?“ Ji linkteli. Iš viršutinio aukšto pasigirsta klausimas apie žibintuvėlius, ir jūs nusprendžiate, kad sekmadienį baterijas patikrins devynmetis.

Paskui kalbatės apie tai, ką valgysite pusryčiams. Galvos žibintuvėlis apšvietė kitą žingsnį. Likęs miškas gali palaukti iki rytojaus.