Iš pietų į šiaurę su karavanu – Švedijos kelionė su šeima

Mūsų pirmoji karavanų šventė 2022 m. – nuotykis, kurio niekada nepamiršime

Mes ilgai apie tai kalbėjomės. Arba, tiksliau, Rosita jau seniai apie tai kalbėjo. Karavano gyvenimas. Laisvė. Galimybė sustoti, kur mums patinka, gaminti maistą ir leisti keliams formuoti atostogas. Aš pats buvau skeptiškesnis. Niekada savęs nelaikiau karavanu. Maniau, kad tai bus ankšta, sudėtinga ir toli nuo nuotykių, kurių aš ilgiuosi.

Šis nuotykis yra mūsų Stovyklavimas ir palapinė gyvenimas su vaikais dalis.

Automobilinio namelio su virtuve, sėdimąja vieta ir langais, šviesios medienos apdaila ir neutralia spalvų schema vidus.

Mes nusipirkome karavaną!

Bet vieną dieną jis stovėjo – mūsų naujai įsigyta Weinsberg CaraOne 550 UK – dėl gana spontaniško užgaidos. Nedidelis impulsyvus sprendimas, kuris greitai taptų viena geriausių investicijų, kurias kada nors padarėme. Jaučiausi solidžiai. Gerai apgalvotos. Ir svarbiausia: tai buvo tarsi galimybė sukurti kažką visiškai naujo kartu.

Iš karto pradėjome jį užpildyti viskuo, ko manėme, kad mums reikia. Patalynė, vežimėlis, drabužiai, žvejybos įrankiai, keletas knygų, naujai nupirktas grilis iš Julijos už 195 kronų – mano pirmasis grilis kada nors, iš tikrųjų. Tik mintis, kad po dešimties metų vėl galima groti grilyje, buvo laisvės jausmas.

Leo buvo vienerių metų. Pilna energijos, smalsumo dėl visko ir visiškai nežinojimo, kam mes ruošiamės. Bet kai mes atidarėme duris karavanui ir leido jam užlipti į savo vietą mažoje sėdimoje zonoje, jis nusišypsojo, tarsi jis viską suprastų.

Pirmas sustojimas – Stöllet

Iš Kungsbackos išėjome su drugeliais į skrandį, o saulė – į nugarą. Tikslas buvo Stöllet Värmland, kur planavome praleisti pirmąją naktį. Kelionė ten vyko geriau nei tikėtasi – Leo miegojo per didžiąją kelio dalį, o karavanas gražiai užvažiavo už automobilio.

Bet kai tik atvykome, kažką supratome. Mes neturėjome splitter kabelio dėl galios. Klasikinė pradedančiųjų klaida. Karavanas negalėjo būti užsikabinęs, ir aš įsivaizdavau šaltą naktį priekyje be įkrovimo ar apšvietimo.

Taigi aš šokau į automobilį ir nuvažiavau atgal link Torsbio, ieškodamas per kelias parduotuves, kol galiausiai patekau į vaikiną, kuris tiksliai žinojo, ko man reikia. "Smart Living" kabelis, kurį dabar visada rekomenduoju kitiems pradedantiesiems.

1 / 6

Sujungę elektros energiją, pirmą kartą pajutome kaip tikri karavanų žmonės. Leo žaidė ant grindų, Rosita pradėjo organizuoti mūsų reikalus, o aš... uždegiau grilį. Ten buvo kažkas magiško, kad stovėjau prie grotelių slėnyje su medžio anglies traškučiais. Tai buvo pirmas kartas per daugiau nei dešimtmetį, kai aš kepiau bet ką lauke – ir pirmą kartą, kai aš nusipirkau kažką.

Mes valgėme vėlai, kartu per karavaną ir tikrai sužinojome, kas yra karavanas. Kaip ištuštinti rezervuarus, užpildyti vandenį, sulenkti stalą, kaip mažas namas gali laikyti viską, ko reikia.

Åre – nemokamas kempingas šeimos ūkyje

Po ramaus ryto susipakavome daiktus ir patraukėme toliau į šiaurę link Åre, kur Johaneso šeima turi ūkį. Netoliese yra nedidelė stovyklavietė, kurioje galėtume pastatyti karavaną su vaizdu į Åreskutan. Ten praleidome dvi naktis – su paprastais valgiais, pokalbiais su šeima ir keliais trumpais pasivaikščiojimais po apylinkes.

Čia mes pradėjome jaustis kaip namuose karavane. Leo rado savo vietą, Rosita jos ritmą ir aš... Aš pradėjau suprasti, ką ji turėjo galvoje visą laiką.

1 / 4

Vestuvės, draugai ir ligos

Kita stotelė buvo toliau į šiaurę, kur susituokė artimas Rosita draugas. Rosita buvo pamergė, o tai reiškė, kad pirmosios dienos buvo skirtos pasiruošimui ir suknelėms, o Leo ir aš laikėme fortą karavane. Buvo daug žaidimo, kūdikių maisto ant dujinės viryklės ir miegojimo istorijų karavano lovoje.

Vestuvės buvo gražios, bet netrukus po to aš pradėjau blogai jaustis. Mes su Leo turėjome grįžti namo anksčiau nei planuota – buvau prikaustytas prie lovos, o netrukus ir Rosita, ir Leo taip pat sirgo. Keturias dienas tiesiai mes gulėjome prikibę prie mūsų karavano, lietus pynė ant stogo ir šiek tiek ventiliatoriaus verpimo kampe.

Gal ir skamba siaubingai, bet viduryje visko buvo kažkas gražaus. Turėjome vienas kitą. Mums nereikėjo galvoti apie viešbučių rezervacijas ar išsiregistravimo laiką. Mes ilsėjomės, miegojome, padėjome vienas kitam ir lėtai atsigavome ant kojų.

1 / 7

Ar mėgstate žygius?

Skaityti: Naktinis vaikščiojimas Funäsdalen Žygių vadovas

Stekenjokk – nuotolinė paskirties vieta su skristi lazdele kompanijai

Kai pagaliau pradėjau jaustis geriau, Rosita vis dar buvo prikibęs prie lovos. Tačiau užuot laukę ligos, kurioje buvome, kilo mintis: jei vis tiek ketiname pailsėti, kodėl to nepadarius vienoje iš stebuklingiausių Švedijos vietų?

Stekenjokk . Pavadinimas, kuris skamba kaip kažkas tiesiai iš seno kalnų romano. Bet man tai buvo ir kelionės tikslas. Vieta, apie kurią svajojau daug metų.

Taigi mes susipakavome, prikabinome karavaną ir patraukėme į šiaurę per vidaus vandenis. Kelias ten buvo gražus, bet kuo arčiau mes gavome, tuo sunkiau sąlygos tapo. Ypač po tilto ties Saxnäs. Kelias staiga pasikeitė – šalčio žala ir išplautos ruožai privertė mane važiuoti 40–50 km / h greičiu, kad apsaugočiau tiek automobilį, tiek karavaną. Jis drebėjo, atsitrenkė ir pratrūko. Rosita ramiai sėdėjo ant galinės sėdynės, sirgo, o Leo, neįtikėtinai miegojo.

Bet tada mes atvykome. Didžiajame plokščiakalnyje, kur vėjas šluoja per atvirą kalnų viržyną ir stovinčius automobilius, yra kaip maži taškai kraštovaizdyje. Aš pastatyti, įsteigti karavaną ir psichiškai pasirengę save už tai, ką aš ilgiuosi: Tikra kalnų žvejyba .

Vieni su kalnu – ir upėtakis

Anksti kitą rytą, kai Leo vis dar miega ir Rosita pusiau pakreipta po antklode, aš užsirišau kuprinę ir paėmė lazdelę rankoje. Jis virto maždaug 4 km žygiu į vieną iš vandentakių, kuriuos aš žvalgiau žemėlapyje. Jokių problemų. Tylėjo. Tik vėjas ir mano žingsniai ant uolų.

Kai pasiekiau vandenį, viskas kvėpavo ramybe. Oras buvo traškus, saulė pakabinta žemai. Aš pririštas ant Europea 12a ir pradėjo liejimo. Nepraėjo daug minučių, kol įkrito pirmasis kalnų upėtakis. Ne didelis – bet koks kovotojas! Rodyklė sulenkta, linija dainavo, o mano širdis daužėsi. Aš atsargiai išlaipinau žuvį, žavėjausi ir paleidau atgal.

Aš žvejojau savo kelią per sistemą link mažo tilto toliau ir sugebėjo iškrauti dar du upėtakius prieš pasukdamas atgal – kūną pavargusį, bet sielą pilną ramybės. Sunku paaiškinti, bet kažkas atsitinka, kai jūs žvejoti kalnuose. Tai daugiau nei tik žuvis – tai gamtos ritmas, buvimas, kvėpavimas.

Grįžęs prie karavano Rosita vis dar buvo nusidėvėjęs, bet Leo buvo gyvas. Ant mažos angliarūgštės grotelės kepiau vištieną, o mes vakarieniavome su kalnais.

Ar mėgstate žvejybą?

Nauji žvejybos vandenys

Nakvynė Umeå

Iš tiesų planavome išvykti kitą rytą, bet kai tą vakarą negalėjau užmigti, pasakiau Rositai: Dabar važiuojame. Negaliu pakęsti, kol laukiu.“

Taigi, kai Leo užmigo automobilio sėdynėje ir Rosita suvyniota į antklodę, mes vėl pasukome į pietus – per naktį. Kai virš medžių pradėjo kilti saulė, mes įvažiavome į pirmąją stovyklą Umeå, kur radome vietą ir miegojome kelias valandas.

Tris dienas praleidome Umeå. Mes aplankėme draugus, vaikščiojome palei upę ir man net pavyko išslysti į ežerą išbandyti savo laimę žvejyba. Jis atsipirko – 1,5 kilogramo vaivorykštinis upėtakis, kuris suorganizavo tikrai gerą kovą. Gražus atlygis po dienų, kai susirgo.

Paskutinė stotelė – Trosa Havsbad & Camping

Kai vėl pradėjome riedėti į pietus, mūsų taikikliai buvo nukreipti į vieną paskutinę stotelę – Trosa Havsbad, stovyklavietę, apie kurią buvome nukreipti. Ir paaiškėjo, kad tai buvo tobula pabaiga.

Mes riedėjome tiesiai, kai vakaras nukrito. Saulė nusileido ant horizonto, o dangus pasidarė rožinis. Nuėjome tiesiai į restoraną ir atsisėdome su mėsainių lėkšte ir šaltu alumi. Leo bėgo tarp stalų, mojuodamas kitais vaikais. Kurį laiką sėdėjome ramiai. Pavargęs, bet patenkintas. Jaučiausi, lyg tikrai kažką darytume. Ne tik atostogos – prisiminimas.

Mes vaikščiojome aplink, žiūrėdami į stovyklavietę, valydami dantis prie tarnybos pastato ir tada nušliaužėme į lovą mūsų riedančioje salone. Vakar naktį. Ir jis jautėsi tiek tingus ir gražus.

Daugiau apie mūsų apsilankymus Trosa Havsbad & Camping galite paskaityti čia!

Prie ežero, apsupto medžių ir žolės, fone yra stovyklavietė.

Lauko sėdimoji zona prie ežero su suolais ir stalais, apsupta žalumos ir salos fone.

Stovyklavietė su keliu, medžiais ir karavanais po skaidriu mėlynu dangumi.

Atspindžiai – pirmasis karavano gyvenimo skyrius

Manėme, kad turėsime dviejų savaičių atostogas. Pavirto į tris. Manėme, kad viskas vyks sklandžiai. Tai virto chaosu, liga ir kabeline panika. Bet mes taip pat manėme, kad tai gali būti gražu. Ir tai buvo – visais būdais, kad skaičiuoja.

Man, kuris niekada nematė savęs kaip karavano žmogaus, ši kelionė tapo posūkio tašku. Ne todėl, kad viskas vyko sklandžiai, o todėl, kad mes tai padarėme kartu. Mes kovojome, juokėmės, užmigome galvomis prie lango, o karavanas švelniai lingavo vėjyje. Leo turėjo atrasti Švediją iš karavano, susitikti su naujais žmonėmis ir jausti, kad pasauliui tikrai nereikia būti toliau nei tai.

O mes? Mes kažką radome paprastume – laisvėje, ritme. Tai, prie ko norime grįžti.